Paskutiniai užkeikimai. III knyga. Karaliaus sugrįžimas

Jūsų jėga – ne tai, kad nekrentate, bet tai, kad atsikeliate vėl. Jei nukrentame šimtą kartų, atsikeliame šimtą vieną. Tokie jau tie žmonės.

Tie, kas vylėsi, kad nugalėti orkai paliks žmones bei nykštukus ramybėje ir gyvens taikiai, buvo naivūs. Tačiau tie, kas netikėjo, jog žmonės sukaups drąsą ir išeis kovoti už savo brolius, seseris, tėvus, savo žemę ir taiką, nepažįsta nei žmonių, nei narsiosios karalienės Rozalbos ir jos vaikų.

Šioje knygoje vyksta aršios kovos ir priimami sunkūs sprendimai. Čia atrandamos naujos senųjų pranašysčių prasmės, užbaigiamos senos istorijos ir pradedami nauji gyvenimai. Nes vienintelis tikras būdas ką nors užbaigti – tai bandyti ir nesiliauti bandžius.

Kas nutiko prieš tai? Daugiau legendų ir nuotykių:

Įveikus orkus ir išlaisvinus iš jų vergijos nykštukų tautą, įsivyravo taika. Tačiau ramybė truko neilgai ir orkai ėmė regzti keršto planus. Kai taikiai derėtis su vis naujus reikalavimus keliančiais ir žmones vis puldinėjančiais orkais tampa nebeįmanoma, tenka vėl ruoštis kovai. Karalienė Rozalba, žinoma, nė neketina į mūšį leisti savo vaikų. Tačiau jau paaugle tampanti Erbrou, narsusis Arduinas ir mažasis Josas irgi nesiruošia saugiai likti rūmuose, kol mama kariauja.

„Paskutinių užkeikimų“ trilogijoje pratęsiami įvykiai, nutikę knygose „Paskutinis elfas“ ir „Paskutinis orkas“, bet tai jau visai kita istorija, kurią galima skaityti ir atskirai.

Italų rašytoją Silvaną De Mari (g. 1953 m.) pamėgo skaitytojai ir literatūros kritikai ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Jos maginės fantastikos knygos žavi ir vaikus, ir paauglius, ir suaugusiuosius.